SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO KAIMO VIETOVÄSE FINANSAVIMO GALIMYBÄS ...
SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO KAIMO VIETOVĖSE
FINANSAVIMO GALIMYBĖS IR YPATUMAI
Rūta Adamonienė1, Daiva Makutėnienė1, Jekaterina Trifonova2
Lietuvos žemės ūkio universitetas1 Vytauto Didžiojo universitetas2
Smulkus ir vidutinis verslas Lietuvoje vertinamas kaip vienas iš perspektyviausių šalies
ekonomikos sektorių, todėl svarbu skatinti šio tipo įmonių steigimąsi ir jų veiklos intensyvinimą.
Ši tema nuolat analizuojama mokslinėje literatūroje, siekiant suvokti priežastis, kurios trukdo
smulkaus ir vidutinio verslo įmonių, tarp jų – ir kaimo vietovėse, plėtrai šalyje, bei pateikti
galimus plėtros kliūčių pašalinimo būdus. Apie smulkaus ir vidutinio verslo kaime finansavimo
ypatumus kalbama nepakankamai, todėl svarbu apžvelgti ir įvertinti jam prieinamus finansavimo
šaltinius, įvertinti jų ypatumus, parinkti priemonių kompleksą, kaip ir kokiais pinigų (finansavimo)
šaltiniais galėtų pasinaudoti pradedantysis ar verslą plėtojantis smulkus ir vidutinis kaimo
verslininkas.
Smulkus ir vidutinis verslas kaime, finansavimo šaltiniai, kredito unijos.
Įvadas
Didėjanti smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) svarba bei įtaka ekonominiam
pasaulinio ūkio vystymuisi lemia padidintą mokslininkų ir valstybės valdymo
institucijų dėmesį analizuojant SVV plėtros procesus, tendencijas ir perspektyvas bei
ieškant efektyvių SVV naudos nacionalinei ekonominei ir socialinei plėtrai didinimo
būdų. Paskutinius tris XX a. dešimtmečius išsivysčiusiame industriniame pasaulyje
vykdomas intensyvus SVV plėtros monitoringas, lydimas mokslinių ieškojimų,
vertinimų ir prognozių, modeliuojant šio labai dinamiško sektoriaus funkcinių raiškos
galių optimizavimo galimybes, stiprinant nacionalines ekonomikas bei kuriant
visuotinę gerovę.
Lietuvos integracija į Europos Sąjungą kelia naujus reikalavimus visiems
ekonomikos sektoriams ir SVV. Vienas iš svarbiausių ES uždavinių yra tolygios
ekonominės plėtros įgyvendinimas visoje šalies teritorijoje. Deja, tenka pripažinti,
kad šalyje SVV plėtojamas netolygiai, įmonės daugiausia koncentruojasi ne kaimo
vietovėse. Dėl eurointegracinių procesų mažėjant užimtumui žemės ūkio veikloje,
augant nedarbui kaime, didėjant socialinei atskirčiai tarp kaimo ir miesto, didelės
viltys dedamos į ekonominės veiklos diversifikaciją bei SVV įmonių plėtrą kaimo
vietovėse. Nors ištirta, kad pagrindiniai veiksniai, darantys/darę įtaką įmonių
skaičiaus kaimo vietovėse augimui yra verslo legalizavimas, žemės ūkio veiklos
diversifikacija, pasirengimo narystei ES programos ir kaimo gyventojų profesinis
rengimas bei perkvalifikavimas (Smulkaus ..., 2004), neabejotina, jog tam reikalingi
piniginiai ištekliai. Todėl aktuali problema yra įvertinti esamą smulkaus ir vidutinio
verslo kaimo vietovėse finansinių išteklių prieinamumo situaciją, identifikuoti šalyje
prieinamų SVV kaime finansavimo formų ir būdų įvairovę.
Tyrimo objektas – smulkaus ir vidutinio verslo kaime finansavimo šaltiniai.
Tyrimo tikslas – pasiūlyti tinkamiausius finansavimo šaltinius smulkaus ir
vidutinio verslo įmonėms, veikiančioms kaimo vietovėse.
Tikslas suponavo šiuos uždavinius:
• identifikuoti smulkaus ir vidutinio verslo finansavimo šaltinius, nustatyti jų
ypatumus;
• ištirti komercinių bankų ir kredito unijų teikiamų paskolų, kaip SVV
finansavimo šaltinių kaimo vietovėse, ypatumus;
• identifikuoti svarbiausius kredito unijų veiklą ribojančius veiksnius ir
nustatyti jų įtaką SVV kaime kreditavimui;
• įvertinti finansavimo galimybių prieinamumą SVV įmonėms kaimo
vietovėse.
Tyrimo metodai – mokslinės tiriamosios literatūros bei statistinių duomenų
lyginamoji ir dinaminė analizė bei sintezė, grafinis metodas.
SVV finansavimo šaltiniai ir jų ypatumai
Neįmanoma pradėti arba plėsti verslą be ilgalaikių kapitalo investicijų. Jos
būtinos tiek patalpų, įrengimų bei technologijų įsigijimui, tiek tobulinant produktus,
stiprinant pozicijas realizavimo rinkose. Pradedant verslą dažnai neišsiverčiama be
skolintų lėšų, kurių gavimo galimybės ir sąlygos lemia verslo kūrimą.
Visame pasaulyje smulkaus ir vidutinio verslo įmonėms būdinga tai, jog jų
veiksmai yra daug rizikingesni negu stambių įmonių (žemės ūkio sektoriaus įmonių
veikla dėl ryškaus sezoniškumo yra dar rizikingesnė), jos kur kas dažniau nesugeba
laiku grąžinti (arba iš viso grąžinti) suteiktų paskolų (Acs, Audretsch, 1993). Todėl
kredito institucijos, vengdamos „blogų paskolų“ rizikos, smulkiems verslininkams
kelia labai griežtus reikalavimus (verslo planų kokybė, užstatai nekilnojamuoju turtu,
kitų ūkio subjektų garantijos) ir priverstos didinti palūkanas, siekiant kompensuoti
„blogų paskolų“ kaštus. Tačiau kredito institucijos nėra vienintelis smulkaus ir
vidutinio verslo finansavimo šaltinis.
Teigiama, kad savarankiškas verslo finansavimas yra patikimesnis –
pradinis kapitalas priklauso steigėjui ir/arba šeimos nariams bei draugams (Tyson,
Schell, 1999). Tačiau, iš kitos pusės, giminių investavimas ar skolinimasis (taip
paprastai vadinama šeimos finansinė parama) yra gana pavojingas – nesėkmės atveju
prarandamos artimo giminaičio santaupos. Skolintis iš draugų taip pat nesaugu.
Nesėkmės atvejai gali būti tokie pat skausmingi ir pakenkti tarpusavio santykiams.
Todėl išeitis gali tapti partnerių paieška. Tolesnis verslo vystymasis finansuojamas iš
verslo veiklos (uždirbto) pelno bei kitų vidinių, taip pat – išorinių finansavimo
šaltinių, arba abiem būdais.
Tačiau įmonės ilgalaikiai vidiniai finansavimo šaltiniai neapsiriboja vien
uždirbtu pelnu. V. Aleknevičienė (2004) išskiria šiuos: ilgalaikio turto nusidėvėjimas
ir amortizacija, pajamos iš ilgalaikio turto pardavimo, nepaskirstytasis pelnas ir
pajiniai įnašai bei įnašai už akcijas. Ilgalaikiai išoriniai įmonės finansavimo šaltiniai
yra pajiniai įnašai bei įnašai už akcijas (išleidus naują akcijų emisiją ir jas įsigijus
naujiems akcininkams), įplaukos už obligacijas, dotacijos (jos gali būti skirtos iš
valstybės biudžeto ir tarptautinių fondų), lizingas (įsigyjant objektą, kuris kartu yra ir
užstatas nuomotojui, už jį iš karto nereikia mokėti visos pinigų sumos, ji mokama
dalimis), skolintos ir kitos joms prilygstančios lėšos. Verslą pradedančios
individualiosios įmonės ir gyventojai dažniausiai pasitelkia asmenines santaupas,
kurias reikėtų vertinti kaip pirminį ir svarbiausią ilgalaikį išorinį veiklos finansavimo
šaltinį. Be ilgalaikių SVV finansavimo šaltinių, gali būti ir trumpalaikių.
V. Aleknevičienė (2004) išskiria keturis: susikaupęs įsiskolinimas, komercinis
(tiekėjų) kreditas, trumpalaikės komercinio banko paskolos ir komerciniai vekseliai
(1 pav.).
SVV finansavimo šaltiniai
Ilgalaikiai
Trumpalaikiai
Vidiniai:
susikaupęs įsiskolinimas;
nusidėvėjimas ir amortizacija;
komercinis (tiekėjų) kreditas;
ilgalaikio turto pardavimo pajamos;
trumpalaikės komercinio banko
nepaskirstytasis pelnas;
paskolos;
pajiniai įnašai ir įnašai už akcijas.
komerciniai vekseliai.
Išoriniai:
pajiniai įnašai ir įnašai už akcijas; dotacijos; ilgalaikės paskolos; obligacijos;
lizingas; asmeninės santaupos.
1 pav. SVV finansavimo šaltinių klasifikavimas
(sudaryta pagal V. Aleknevičienę, 2004)
Lietuvos SVV sektorius (tiek kaimo, tiek miesto vietovėse), kaip ir kitų šalių
SVV įmonės, finansuodamos savo veiklą aktyviai naudojasi šiais šaltiniais, todėl
straipsnyje jie nėra analizuojami, pateikiami tik kai kurie jų ypatumai Lietuvoje.
Komercinių bankų paskolų, kaip SVV kaime finansavimo šaltinio, ypatumai
Kai nuosavų šaltinių nepakanka, Lietuvos, kaip ir kitų pasaulio šalių, SVV
įmonės, veikiančios kaimo vietovėse, naudojasi skolintu kapitalu, pritraukdamos
išorines finansines lėšas. Pradedant verslą, išoriniai finansavimo šaltiniai nėra
pirmaeiliai kapitalo gavimo būdai, tačiau, plečiant veiklą, šiuolaikinėmis verslo
sąlygomis be jų išsiversti praktiškai neįmanoma. Svarbiausias iš jų – komercinių
bankų kreditinės linijos, teikiančios paskolas SVV plėtrai. Tačiau svarbu pastebėti,
kad SVV įmonės, veikiančios kaimo vietovėse, dažnai yra nedidelės, per 70 proc. jų –
individualiosios įmonės ir ūkinės bendrijos (Smulkaus ..., 2004), šių įmonių veiklos
rizikingumas didelis, paskolų apimtys – dažnai nedidelės, todėl komerciniai bankai
patiria santykiškai didelius administravimo kaštus, teikdami finansines lėšas mažomis
sumomis. Tai pabrangina ir paskolų, kurias ima SVV įmonės, kaštus.
V. Aleknevičienė (2004) pastebi, jog naudojant skolintą kapitalą (komercinių
bankų paskolas), svarbu susieti skolų grąžinimo terminus su turto naudingo
egzistavimo trukme. Jei grąžos iš daugumos žemės ūkio produktų gamybos
investicijų dėl šios šakos specifikos reikia laukti ilgai, tai kituose versluose kaime
investicijoms finansuoti pakanka skolintis keleriems metams ir dalį ilgalaikės
paskolos galima grąžinti jau pirmaisiais metais. Žemės ūkio verslo investicijoms
finansuoti tikslinga skolintis ne tik ilgesniam laikui, bet ir susitarti su komerciniu
banku dėl lengvatinio kelerių metų paskolos grąžinimo laikotarpio (šio susitarimo
esmė yra tai, jog lengvatiniu laikotarpiu žemės ūkio verslo subjektas negrąžina
paskolos, o priskaičiuotos palūkanos kaupiamos ir sumokamos pradedant grąžinti
paskolą). Jei susitarti nepavyksta, tenka arba refinansuoti paskolą (bankui sutikus),
arba mokėti delspinigius, tačiau tai mažina planuotą investicijų grąžą.
Taigi, imant paskolas iš komercinių bankų, SVV subjektai, veikiantys kaimo
vietovėse, turi įvertinti, kiek skolų įmonė gali pakelti, kad laiku galėtų vykdyti visus
savo finansinius bei kitus įsipareigojimus ir per didelis įsiskolinimas neprivestų prie
bankroto.
Kredito unijų teikiamų paskolų ypatumai finansuojant SVV kaimo vietovėse
Komercinių bankų teikiamos paskolos SVV įmonėms mokslinėse studijose
dažnai įvardijamos kaip pagrindinis išorinis finansavimo šaltinis, nes nemažai
finansinių išteklių pritraukiama per bankų kreditus. Lietuvoje optimizuojant
komercinių bankų tinklą, daug jų filialų, veikusių kaimo vietovėse, buvo uždaryta,
esantys rajonų centruose ,,nutolo“ nuo kaimo verslininkų. Todėl bankų paskolos kaip
SVV finansavimo šaltinis kaimo verslininkams tapo mažiau patrauklus. Alternatyva
šiam finansavimo šaltiniui tapo kredito unijų paskolos.
Lietuvoje kredito unijos pradėjo veikti 1994 m. Šių įstaigų ypatumas yra tai,
jog unijos nariai sudaro bendrą santaupų fondą, iš kurio teikia savitarpio paskolas
vienas kitam, nustatydami sau priimtinas sąlygas. Kredito unijos skiriasi nuo
komercinių bankų vienu itin svarbiu požymiu – kiekviena kredito unija, skirtingai
nuo banko filialo, yra kaip atskira, autonomiška savo narių valdoma įmonė, kurios
nariai yra ir savininkai, ir klientai, atsakingi už įmonės veiklą. Be to, kredito unijų
teikiamų finansinių paslaugų sąlygos dažnai yra palankesnės nei komerciniuose
bankuose (paskolos, skirtos žemės ūkiui, SVV kaimo vietovėse finansuoti gali būti
grąžinamos įvairiais būdais – įmokas mokant lygiomis ar mažėjančiomis dalimis arba
palūkanas mokant kas mėnesį, o paskolos sumą grąžinant pasibaigus paskolos
terminui), prieinamos net ir minimalias pajamas uždirbantiems žmonėms. Kita vertus,
kredito unijos geba geriau įsigilinti į savo narių poreikius, jų požiūris lankstesnis nei
didesnių kredito įstaigų, teikiančių finansines paslaugas.
Dauguma kredito unijų sukurtos mažų ir vidutinių įmonių atstovų, žemdirbių,
ūkininkų, todėl dauguma kredito unijų išduodamų savitarpio paskolų skiriama SVV
įmonių, veikiančių kaimo vietovėse, žemės ūkio kooperatyvų ir kitų ūkio subjektų
veiklai finansuoti: pirkti įrangą, pašarus, trąšas, grūdus, žemės ūkio padargus
(Smulkaus ..., 2004; ). Svarbu akcentuoti ir socialinį ypatumą: kredito unijos kartu
yra savo bendruomenių partnerės, per kreditą padedančios kurti naujas darbo vietas
kaime. Šiuo metu (2008 m. gegužės mėn.) Lietuvoje veikia 67 kredito unijos (Kredito
įstaigos, 2008), kurių veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos kredito unijų
įstatymas (Kredito unijų įstatymas, 2008).
1997 m. lapkričio 13 d. buvo įkurtas Lietuvos kredito unijų centras –
Asociacija Lietuvos kredito unijos (ALKU). Nuo įkūrimo pradžios Asociacijos narių
skaičius padidėjo nuo 11 (pasirašė Asociacijos steigimo sutartį) iki 58 (2008 m.).
Beveik dešimtmetį Asociacija atstovavo kredito unijų interesams Lietuvoje ir
užsienyje, teikė asociacijos nariams mokslinę-metodinę ir techninę pagalbą vadybos,
finansų, rinkodaros ir informacinių technologijų srityse, konsultacines paslaugas.
ALKU duomenimis (Asociacijos ..., 2006), 2006 m. SVV plėtrai kredito unijos
Asociacijos narės išdavė paskolų už 296 mln. Lt, t. y. net 52,6 proc. daugiau negu
2005 m. Indėliai kredito unijose 2006 m., palyginti su 2005 m., padidėjo net 60,4
proc. ir buvo 364 mln. Lt. Atsiskyrusi nuo Lietuvos centrinės kredito unijos, nuo
2007 m. Asociacija veikia kaip savarankiška visuomeninė organizacija,
reprezentuojanti ir atstovaujanti viso kredito unijų judėjimo interesus.
Lietuvos centrinė kredito unija (LCKU) veiklą pradėjo 2002 m. gruodžio 2 d.
Tai kooperatiniais pagrindais suorganizuota kredito įstaiga, kurios veiklą
reglamentuoja LR centrinės kredito unijos įstatymas (Centrinės kredito unijos
įstatymas, 2008). Lietuvos centrinės kredito unijos duomenimis (Finansinės..., 2008),
2007 m. gruodžio 31 d. kredito unijoms išduota 49,2 mln. Lt paskolų (net 59,2 proc.
daugiau negu prieš metus). Grąžintos paskolos toliau naudojamos SVV finansuoti.
Pateiktoje diagramoje paskolų pasiskirstymas pagal tikslus ne visai tiksliai
atspindi, kiek paskolų yra susijusios su SVV. Pavyzdžiui, didelė dalis būsto paskolų
kaimiškose kredito unijose yra išduotos kaimo turizmo sodyboms pirkti bei įrengti.
Kredito unijos stipriau išvystytos kaimiškose vietovėse, todėl tikėtina, kad iki 40
proc. kredito unijų paskolų yra susijusios su SVV (neįskaitant grynai žemdirbiškų
paskolų), tai sudaro 74 mln. Lt, kartu su žemės ūkio paskolomis sudarytų 62 proc.,
arba apie 115 mln. Lt.
kita
žemės ūkis
16%
22%
vartojimo paskolos
18%
smulkus verslas
17%
automobilis
studijos ir atostogos
4%
būstas
1%
22%
2 pav. Lietuvos kredito unijų paskolų pasiskirstymas pagal tikslus 2006 m.
Paskolų portfelis LCKU kredito unijose nuo 295,7 mln. Lt 2006 m. padidėjo
iki 444,2 mln. Lt 2007 m., t. y. net 50,2 proc. Dažniausiai kredito unijų nariai 2007
m. skolinosi vartojimui ir būstui remontuoti – atitinkamai 24,5 ir 26,5 proc., o
didžiausias paskolas ėmė žemės ūkiui (17,0 proc.), žemės ūkio technikai (12,2 proc.)
ir būsto remontui (13,5 proc.). Vidutinė paskola kredito unijoje 2007 m. buvo 20
tūkst. Lt, o 2006 m. – 14 tūkst. Lt (Dirginčius, 2008).
Visus SVV paskolų iš kredito unijų ėmėjus galima suskirstyti į 4 grupes:
1) naują verslą pradedantys fiziniai asmenys, kuriems nėra ypač svarbi
palūkanų norma, bet daug svarbiau gauti paskolą;
2) jau esamų kredito unijų narių neseniai įsteigtos smulkios įmonės. Su šiomis
įmonėmis bankai bendrauja nenoriai, paskolos išduodamos lėtai, prašomas užstatas
kelis kartus viršija paskolos sumą, paskola pabrangsta ir dėl įvairių papildomų
mokesčių;
3) vidutinės kredito unijų narių įsteigtos įmonės su kelerių metų sėkminga
veiklos patirtimi, preciziškai tvarkoma buhalterija ir t. t. Bankai su šiomis įmonėmis
bendrauja noriai, dažnai pasiūlo palankesnes palūkanas negu kredito unijos. Unijos
konkuruoja tik paskolos išdavimo sąlygomis ir pačia kredito unijų idėja;
4) neaiškios UAB ir kitos įmonės, kurios tiesiog ,,medžioja“ paskolas. Ne
vienas bankas jas vertina kaip nepatikimas. Tokioms skolinti yra ypač pavojinga.
Paprastai kredito unijos kredituoja pirmosios ir antrosios grupių atstovus.
Dažniausiai paskolos išduodamos kaimo turizmui, kirpyklų, kavinių įrengimui,
floristikai, šinšilų auginimui, ekologinei bitininkystei, batų, galanterijos taisykloms
įkurti, siuvykloms, kepykloms, žuvies rūkymo ir kt. cechams įrengti.
Verta paminėti svarbiausius veiksnius, trukdančius kredito unijoms dar daugiau
kredituoti SVV subjektus kaime. Šie SVV kreditavimą ribojantys veiksniai
apibendrinti 1 lentelėje.
1 lentelė. Kredito unijų veiklą ribojantys veiksniai
SVV kreditavimą
Veiksnių įtaka SVV kreditavimui kaimo vietovėse
ribojantys veiksniai
Netobulas valstybės
Šio įstatymo nuostatos leidžia Lietuvos Respublikos Vyriausybei prisiimti
skolos įstatymas
įsipareigojimus tik už komercinių bankų teikiamas paslaugas. Iki 2006 m. ši
nuostata neleido valstybės įsteigtoms paskolų garantijų institucijoms UAB
,,Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA) ir UAB „Žemės ūkio paskolų
garantijų fondas“ suteikti garantijas už kredito unijų išduodamas paskolas
SVV subjektams.
Nesąžininga bankų
Netenkama gerų klientų.
konkurencija
Informacijos apie
Valstybės bei verslo plėtrą remiančios institucijos visuomenei pateikia
kredito unijas stoka
nepakankamai informacijos apie kredito unijas ir paskolų gavimo iš jų, kaip
alternatyvos komercinių bankų paskoloms, sąlygas ir skolinimosi ypatumus.
Darbuotojų ir jų
Dažnai paskolos prašančios SVV įmonės rizikingumą sudėtinga įvertinti dėl
kvalifikacijos stygius
darbuotojų (ir jų kvalifikacijos) stygiaus (neretai kredito unijose dirba 1–2
darbuotojai, kurie pirmiausia specializuojasi kredituojant fizinius asmenis).
Jei būtų įsteigti verslo centrai, specializuotai atliekantys tokį įvertinimą, būtų
lengviau išduoti paskolas SVV.
Šaltinis: sudaryta pagal www.lku.lt duomenis
Apibendrinus galima teigti, kad kredito unijos Lietuvoje labai aktyviai
kredituoja SVV, ypač regionuose. Nors vyrauja vieša nuomonė, kad verslui pradėti ir
vystyti trūksta lėšų, realiai šiuo metu susidariusi priešinga situacija – kredito unijose
yra nepanaudotų 20–30 mln. Lt kreditinių lėšų. Todėl jų veiklai sudarytos palankios
sąlygos leistų kredito unijoms didinti kredito išdavimo apimtis smulkiam ir
vidutiniam verslui kaimo vietovėse.
Kredito unijų paskolos nėra vienintelis SVV kaime finansavimo šaltinis.
Verslininkai aktyviai naudojasi ir ES parama per Nacionalinės mokėjimo agentūros
administruojamas priemones – rengia verslo planus, pildo paraiškas verslo kūrimui ir
plėtrai, kaimo turizmo veiklos skatinimui. Tačiau, kaip rodo praktika ir statistiniai
duomenys, kredito unijų teikiamos paskolos yra vienas populiariausių SVV plėtros
kaimo vietovėse finansavimo šaltinių. Tai lemia nesudėtingos paskolų gavimo
sąlygos, kredito unijų tinklo sklaida, kaimo verslininkų poreikių pažinimas, 2008 m.
priimtos Kredito unijų įstatymo pataisos, suteiksiančios šalies kredito unijoms
daugiau galimybių teritorinei ir paslaugų plėtrai, sustiprinsiančios finansinių paslaugų
sistemos konkurencingumą ir stabilumą. Tikėtina, jog ateityje kredito unijų veikla
bus dar labiau išplėtota, o UAB ,,INVEGA“ teikiamos garantijos už paimtas paskolas
iš kredito unijų padidins šių institucijų patrauklumą ne tik tarp SVV kaime, bet ir kitų
verslo atstovų.
Išvados
1. Smulkaus ir vidutinio verslo įmonės gali būti finansuojamos nuosavomis,
skolintomis lėšomis arba derinant šiuos abu būdus. Savarankiškas verslo
finansavimas yra patikimesnis – pradinis kapitalas priklauso steigėjui ir/arba šeimos
nariams bei draugams. Galima ir partnerių paieška.
2. Veikianti SVV įmonė gali pasinaudoti nepaskirstytuoju pelnu, ilgalaikio
turto nusidėvėjimu ir amortizacija, pajamomis iš ilgalaikio turto pardavimo, pajiniais
įnašais bei įnašais už akcijas, asmeninėmis santaupomis, dotacijomis, ilgalaikėmis ir
trumpalaikėmis banko paskolomis, įmokomis už obligacijas, lizingu, susikaupusiu
įsiskolinimu, komerciniu (tiekėjų) kreditu, komerciniais vekseliais. Tai ilgalaikiai
vidiniai bei išoriniai ir trumpalaikiai verslo įmonės finansavimo šaltiniai.
3. Komercinių bankų teikiamos paskolos SVV įmonėms dažnai įvardijamos
kaip pagrindinis išorinis finansavimo šaltinis. Dėl bankų tinklo pertvarkos šalyje jų
paskolos kaip SVV finansavimo šaltinis kaimo verslininkams tapo mažiau
patrauklus. Alternatyva šiam finansavimo šaltiniui tapo kredito unijų paskolos.
Unijos teikia paskolas naują verslą pradedantiems asmenims, esamų kredito unijų
narių naujai įsteigtoms smulkioms įmonėms, jų įsteigtoms sėkmingą veiklos istoriją
turinčioms vidutinėms įmonėms, UAB bei kitoms įmonėms. Dažniausiai kredito
unijos kredituoja pirmosios ir antrosios minėtų grupių atstovus.
4. Lietuvoje kredito unijų plėtrai ir jų veiklai įtakos turi/turėjo netobulas
valstybės skolos įstatymas, nesąžininga komercinių bankų konkurencija, informacijos
apie kredito unijas ir jų veiklą stoka, darbuotojų ir jų kvalifikacijos stygius, kiti
veiksniai.
Literatūra
1. Acs, Z. J., Audretsch, D. B. (1993). Small Firms and Entrepreneurship: An East-West
Perspective. Cambridge University Press.
2. Acs, Z. J., Morck, R., Yeung, B. (1997). Evolution, Community and the Global
Economy. Office of Advocacy, Small Business Administration.
3. Aleknevičienė, V. (2004). Įmonės finansų valdymas. – Kaunas: Akademija.
4. Asociacijos Lietuvos kredito unijos 2006 m. metinė ataskaita. – http://www.kredito-
unijos.lt/media/dynamic/files/21/metineataskaita.06.pdf [2008 07 10].
5. Dirginčius, F. Augimo tempai 2007 m. nesumažėjo // ,,Kredito unijų žinios“, Nr. 1 (71),
2008 m. sausio 20 d.
6. Kredito įstaigos. – http://www.lb.lt/lt/istaigos/index.htm [2008 07 09].
7. Lietuvos centrinė kredito unija. Finansinė atskaitomybė 2007 m. gruodžio 31 d. –
http://www.lku.lt/uploads/File/lcku_2007_tas.pdf [2008 07 10].
8. Lietuvos kredito unijos. – http://www.lku.lt/lt/kredito-uniju-kontaktai.html [2008 07
09].
9. LR centrinės kredito unijos įstatymas. – http://www3.lrs.lt/pls/inter3/ dokpaieska.
showdoc_l ?p_id=322983&p_query=&p_tr2= [2008 07 09].
10. LR kredito unijų įstatymas. – http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska. showdoc_l?p_id
=324194&p_query=&p_tr2= [2008 07 09].
11. Lukaševičius, K., Martinkus, B. (2001). Mažųjų ir vidutinių įmonių vadyba. – Kaunas:
Technologija.
12. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros kaimo vietovėse strategija ir priemonės. (2004).
Lietuvos regioninių tyrimų institutas, Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. –
http://www.ukmin.lt/lt/svv/doc/2.pdf [2008 07 10].
13. Smulkus ir vidutinis verslas Lietuvoje ir Vidurio Europoje. (2002). – Vilnius: Statistikos
tyrimai.
14. Šlekienė, D., Klimavičienė, I. (2000). Įmonės veiklos finansinis įvertinimas. – Kaunas:
Technologija.
15. Tyson, E., Schell, J. (1999). Smulkus verslas žaliems. – Kaunas: Smaltijos leidykla.
SMALL AND MEDIUM SIZED BUSINESS FINANCING POSSIBILITIES AND
PECULIARITIES IN RURAL
Rūta Adamonienė1, Daiva Makutėnienė1, Jekaterina Trifonova2
Lithuanian University of Agriculture1
Vytautas Magnus University, Lithuania2
Summary
Small and medium sized business in Lithuania is considered as one of the most promising
sector of the country’s economy. That is why it is important to stimulate the establishment of new
enterprises of this sector and intensity of their activities. This topic is always analyzed in scientific
literature with the purpose to understand the reasons which trouble the development of SME in rural
and to find out possible ways to eliminate the SME growth barriers. But there is too little
information about SMEs financing peculiarities, that is why it is important to over view complex of
available for small and medium sized companies business financing instruments, find out measures
and financial sources that could be used by the beginners or business developing SMEs.
Small and medium sized business in rural, financial sources, credit unions.
