Original PDF Flash format KRANTAS  


KRANTAS

2007 BIRŽELIS * KAINA 9 40 Lt
V Ž P R E N U M E R A T O R I A M S P L A T I N A M A N E M O K A M A I
VISUOMENĖ
INDIGO VAIKAI –
NAUJA ŽMONIJOS RŪŠIS
AR IŠPAIKUSIOS ATŽALOS
ĮVAIzdIS
KUO SKIRIASI
ANGLIŠKO IR ITALIŠKO
SIUVIMO KAKLARAIŠČIAI
KLIMATO KAITA
NEIŠVENGIAMAI PALIES bus
KIEKVIENĄ IŠ MŪSŲ BALTIJOS
K
J R
ŪR A
O N
S
TEMA
TAS
kelionės
cat ba salos prieplaukoje, vietnamo šiaurės
rytuose, mus pasitinka motociklininkai įžūliu
šūksniu „You! Were you go?“ (angl. „tu! kur
keliauji?“) ir siūlosi nuvežti 30 kilometrų iki
gyvenvietės, kurios mums ir reikia. užsiprašo
penkiagubai. mes deramės. nesutinkame.
tačiau neturime iš ko rinktis, nes aplinkui tik
susivieniję motociklininkai, uolos ir krevečių
auginimo fermos.
* Tęsinys. Pradžia: „Verslo klasė“ Nr. 3, 4, 5, 6
IšVietnamo
šiaurės
pietus*
į
popieTinis
SEnOLIų fLIRTAS.
96 VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS 2007 LIEPA
IŠ VIETNAMO ŠIAURĖS Į PIETUS
iNfO
Užsimetame kuprines ir keliu traukia-
me tolyn,
KINIJA
iki artimiausio kaimo. Mus lydi paukščių
klyksmas ir trys motociklininkai iš prieplaukos. Pasiekę
VIETNAMAS
kaimą balsuojame stabdydami važiuojančiuosius pro šalį.
hanojus
ha Long
Elzė ir Andrius stabdo autobusą, lengvąją, mikroautobu­
LAOSAS
są ir motorolerius, tačiau trys motorizuoti gangsteriai pri­
siartina ir vietnamietiškai visus atgraso nuo bet kokio san­
dorio su mumis. Aš bandau nukreipti jų dėmesį vis dar
TAILANDAS
derėdamasi, Marius užtveria kelią neleisdamas jiems pri­
važiuoti iki kito mūsų sustabdyto autobuso. Porą valandų
KAMBODŽA
Natrangas
vyksta žaidimas „neliesk mano turisto“.
Dalatas
ho Ši Mino
apie vietnamiečių gangsterius
(Saigonas)
ir ryžių degtinę
Visas kaimas išeina į gatvę, kažką šaukia iš paskos ir rodo
TRUMPAI
pirštais. Aš sakau „sin chao“ (vietnam. laba diena), tikėda­
APIE VIETNAMą:
masi, kad intonuoju taisyklingai ir neprašau ryžių sriubos
Šiuo metu Vietname
(panašūs žodžiai, kita tarimo intonacija). Vakarėja, lietus
gyvena daugiau kaip 83
milijonai žmonių šiek tiek
nulyja dulkes ir Cat Ba kalvos atsiveria nuostabia žalumos
didesnėje nei Italija terito-
palete. Debesys sklaidosi, kraštu bėga blėstanti saulė.
rijoje.
Gangsteriai šiek tiek sumažina kainą. Galbūt pamąstytu­
Apie 70 procentų viet-
me ilgėliau – toloka eiti naktį per kalvas, tačiau suveikia
namiečių yra jaunesni nei
trisdešimt penkerių.
lietuviškas užsispyrimas, ir mes nebenorime mokėti chu­
Socialinė kampanija
liganams. Todėl prasmingai einame į priekį. Jie atsilieka.
per visą Vietnamą skatina
Mes stabdome kariškių automobilį. Gangsterių trijulė
šeimas turėti ne daugiau
tuoj pat atzvimbia. Sucypia karių automobilio padangos
kaip du vaikus.
ir dulkės nusėda ant mūsų ištįsusių veidų. Dar vienas nu­
Vidutinis atlyginimas
per metus, remiantis metų
baidytas šansas nenakvoti kalvose.
senumo informacija, yra
Baigiasi asfaltas, toliau driekiasi geltono smėlio kelias.
kiek daugiau nei 700 dole-
Prieiname paskutinį kaimo namą ir beldžiamės. Įsileidžia
rių (nesiekia 2000 Lt).
du plačiai besišypsantys senoliai, nesustodami kažką čirkš­
Apie karinius titulus:
Vietnamo karo didvyriams
ti sodina prie stalo. Regis, per sekundę išdygsta ryžių deg­
suteikti „Amerikiečių pės-
tinės puslitris. Namų šeimininkas Hungas geria į mūsų
tininkų žudiko“, „Ameri-
sveikatą ir užkanda žalio mango rieke su druska.
kiečių tankų naikintojo“
arba „Amerikiečių lėktuvų
Neapsižiūrime, o keliame jau trečią, ne tik į senolių, bet
naikintojo“ vardai.
ir į aplinkui lyg iš niekur atsiradusių jų kaimynų ir anūkų
Vaikų su prigimtiniais
sveikatą. Ponia Ngo klausia, ar mes nakvosime. Jaučiuosi
defektais skaičius Vietna-
kaip Odisėjas, užstrigęs pas Kalipsę. Nemirtingumo jie
me yra vienas didžiausių
pasaulyje (cheminių ginklų
mums nežada, bet nerimas, kaip įveikti tris dešimtis kilo­
padariniai).
metrų, blėsta. Senukas tipena prie durų ir mums rodo,
Vietname auginama
kad trys gangsteriai vis dar tyko.
puikios robustos ir arabiš-
Kažkaip ištrūkstame iš senolių glėbio. Mes lietuviai, tai­
kos rūšių kavos, prancūzų
kolonistų įpročiu ji pliko-
gi užsispiriame žingsniuoti tuos 30 km nors ir iki gyvenimo
ma tiesiai į mažą metalinį
pabaigos, jeigu reikės, o gangsteriams nenusileisime. Tie jau
filtrą, padėtą ant puodelio,
visai sunerimę šaukia, kad naktį kalvose nesaugu ir kad mes
geriama su saldžiu kon-
densuotu pienu. Ši šalis
dar vis viena grįšime pas juos, tik kaina tada jau bus kita. Mes
JURGA
yra trečia pagal dydį kavos
įtraukiame kaklus ir šiepdami dantis šaukiame, kas mums tos
RAGUCKAITĖ
eksportuotoja pasaulyje.
jų kalvos, mes Fansipaną nugalėjome (aukščiausią Indokini­
Vietnamo menininkai,
IŠ VIETNAMO
jos kalną), tegu jie meta savo motociklus ir eina kartu su mu­
galėję tapyti tik propagan-
ANDRIAUS LEŠKEVIčIAUS, JURGOS
dinius plakatus, dabar atsi-
mis, tegul parodo savo stiprybę. Pasikeičiame tūžmingomis
RAGUCKAITĖS, ELZĖS RYŠKO, MARIAUS
ŠLAUSTO NUOTRAUKOS
gręžė į kaimo peizažų ir ro-
šypsenomis. Svarbu neparodyti, kad pyksti, nes tada moraliai
mantizuotų mergelių, dė-
esi silpnesnis, o lietuviai juk niekada tokie nebūna, ar ne?
vinčių baltus „ao dao“ (šil-
kinė ilga suknelė prakirp-
Nežinia, kiek ilgai užsispyrimas būtų vedęs. Laimė, nu­
tais iki juosmens šonais,
žingsniavus penkis kilometrus, mus pri ma mikroautobu­
dėvima kartu su kelnėmis),
sas ir nuveža į Cat Ba miestą. Žiūriu pro langą ir šiurpas
vaizdavimą.
ima matant, kiek būtų reikėję kulniuoti.
2007 LIEPA VERSLO ŽINIOS VERSLO KLASĖ
97
kelionės
ha long bay –
pLūdRuSIS kAIMAS.
Vaizdas į balTĄsias
Kopas nETOLI MuI nE.
Ha longo įlankos paslaptys
tos didybė ir žmonių skurdas čia visai greta. Plūduriuojantys
Ir pasiuntė nefritinis imperatorius pagalbą vietnamiečių ko­
žvejų kaimai vandenyje jungiasi mediniais karkasais, jais laksto
votojams su kinų grobikais. Ir leidosi drakonų šeima, spjau­
ir savo teritoriją gina šunys. Tačiau dabar čia auginama perlų
dydama perlus, o jie, vos palietę vandenį, virsdavo nefritinė­
Tailandui ir gaudoma žuvų Kinijai.
mis uolomis. Sutraiškė grobikus drakonai, tačiau į dangų ne­
Kasmet Ha Longo įlankos salas aplanko daugiau kaip 2 mi­
begrįžo. Paniro į vandenį ir tik jų žvynuotos nugaros liko ky­
lijonai turistų. Nenorėdami paleisti aukso gyslos, visur knibž­
šoti. Taip Šiaurės Rytų Vietname legenda sukūrė Jungtinių dantys kinų investuotojai pastatė milžinišką poilsiavietę Tuan
Tautų pasaulinio paveldo objektą – Besileidžiančio drakono Chau saloje su tūkstančio vietų restoranu ir Sidnėjaus operos
įlanką (vietnam. Vinh Ha Long).
teatro formos renginių sale. Ateityje planuojama nutiesti auto­
Klaikiame rūke 2 tūkst. salų spokso karstiniais urvais ir rė­
mobilių, kabelių ir povandeninio susisiekimo tinklą tarp salų,
kia baltais ilgasparniais. Vietinis žvejys kreipia vairą nuo skais­
įkurti zoologijos ir vandens pramogų parkus. Per dieną tiki­
čiai žalių seklumų. Akmeniniai monolitai slenka pro šalį. masi sulaukti iki 10 tūkstančių turistų. Gal ir gerai, kad Ha
Džiunglių raizgalynai ant jų viršūnių, atrodo, nėra paliesti Longo įlanką pamatau neturistinio sezono metu.
žmogaus. Dar akimirka ir kaip prieš šimtą metų nuo gretimo Puota po žvaigždėmis
užutėkio miglos atsiskirs piratų laivas raudonomis burėmis ir
nusitemps grobį į kurią nors grotą.
Natrangas – kurortinis miestas Vietnamo pietryčiuose. Sėdė­
Apie grožį sunku kalbėti, todėl mūsų ketvertukas tyli. Tyli ir dama už taksi vairuotojo­motociklininko nugaros žvalgausi,
tada, kai karstomės po uolas, lendame į urvus ir mokomės fo­
kaip vietnamiečiai suvokia kapitalistinį poilsį. Plačios palmių
tografuoti stalaktitus. Keturlinki, beveik gulomis, spraudžia­
ir paplūdimių įrėmintos gatvės driekiasi visai šalia Pietų Kini­
mės pro tarpelį į dar vieną urvą. Marius burbteli, kad jam būtų jos jūros. Šis miestas – Vietnamo „Gran Canaria“ su restora­
įdomu tokiomis aplinkybėmis pamatyti „ankstyvosios pensi­
nais, siaubingo dydžio viešbučiais, kazino ir, aišku, turtingais
jos“ pliusais patikėjusį ir jau kiek aptukusį verslininką.
turistais iš Rusijos. Už kelių šimtų metrų nuo kranto matyti
Aš prisimenu ir lyginu Ha Longo įlanką su ta, kurią mačiau sala su gremėzdiškomis „Vinpearl“ poilsiavietės iliuminacijo­
filme „Indokinija“. Iš pirmo žvilgsnio niekas nepasikeitę. Gam­
mis, į kurią dar visai neseniai buvo įleidžiami tik vietnamiečiai,
98 VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS 2007 LIEPA
IŠ VIETNAMO ŠIAURĖS Į PIETUS
meKongas.
pLūduRuOJAnTIS TuRGuS.
mui ne – RAudOnOSIOS kOpOS.
dalaTo žuVyčių pARduOTuVė.
2007 LIEPA VERSLO ŽINIOS VERSLO KLASĖ
99
kelionės
o dabar kasdien fejerverkų, klubų ir viešnamių durys atvertos
visiems kitiems nuvorišams.
Mes nesame nuvorišai, todėl mums nereikia sau leisti kas­
dien restorane valgyti prabangių patiekalų, užsigeriant būti­
nai vėsiu būtinai 1998 m. „Haut Brion Blanc“. Mūsų dolce
vita yra paplūdimyje. Išsitiesę ant smėlio prie pat jūros tris va­
karus iš eilės mano bičiuliai kemša skrudintus omarus, krabus
ir moliuskus.
Jų iš žuvų turgaus į paplūdimį atneša vietinė moteriškė.
Vienoje jos naščių pusėje – jūrų gėrybių pilnas krepšys, kito­
je – grotelėmis uždengta žarijų puodynė. Viskas šviežia ir ne­
brangu (omaro kilogramas – 25 lt, septynios tigrinės krevetės
– 6 lt, delno dydžio krabas – 3 lt). Tik ištiesk ranką – ir kep­
urVas VIEnOJE Iš hA
tas moliuskas lekia į burną.
LOnGO įLAnkOS OLų.
Aš šitų gėrybių nevalgau nuo tada, kai išmokau nardyti, to­
dėl graužiu čia pat virtus šviežius kukurūzus (0,8 lt) ir tirpstu
drusKos kALnuOSE.
100
1
VERSLO KLASĖ VERSLO ŽINIOS 2 0
2 0
0 7
0 7L I
L E
I P
E A
PA
IŠ VIETNAMO ŠIAURĖS Į PIETUS
žalias ir neaTpažinTas
GyVAčIukAS CAT bA SALOS
džIunGLėSE.
mergaiTė Su pERLų
nuo ryžių pudingo su imbieru ir medumi (0,8 lt). Visa tai pa­
VėRInIu.
plūdimyje siūlo vietiniai prekeiviai.
Mes keliame vietinio raudonojo maišyto vyno „Dalat Pre­
VieTnamo grobis
mium“ (5,8 lt) taures, linkėdami, kad Palangos paplūdimiuo­
EkSpOnuOJAMAS kARO
MuzIEJuJE SAIGOnE.
se būtų įmanoma gauti šviežių žuvų vietoje cepelinų ar vaisių
vietoje riebaluotos keptos duonos. Atrodo, taip paprasta ir
taip verslu.
Sužinome apie maro bacilą
Kapitalistiniame Natrango mieste ribojama proletariško biu­
džeto ir paslapčia tuo didžiuodamasi keliauju į mažai kieno
lankomą Alexandro Yersino muziejų. Tai prancūzų ir šveicarų
gydytojas, atradęs buboninio maro bacilą ir Natrange įkūręs
laboratoriją, čia buvo pradėta gaminti serumą. Yersinas Viet­
name yra gerbiamas už tai, kad padėjo kovoti su tuo metu In­ teriškės uždengtais veidais, guminiais batais ir pirštinėmis. Se­
dokinijoje siautusia „juodąja mirtimi“. Dabar bene kiekvienas mia rieškučiomis, pila į naščius ir tipena iki didėjančios pa­
miestas turi Yersino vardo gatvę. Ant jo antkapio rašoma: „Ge­ grindinės krūvos, ten išverčia ir grįžta. Zuja trikampės skrybė­
radarys ir humanistas, didžiai gerbiamas Vietnamo žmonių“.
lės, tarp druskos kūgių nuo svorio linguoja smulkūs kūnai, o
Kaip kiekvienas genialus žmogus, Yersinas neapsiriboja me­ man gėda, kad aš stoviu, žiūriu ir nieko šiame baltame praga­
dicina, tuo pat metu jis plėtoja Vietnamo agrikultūrą: vienas re nenoriu pakeisti. Srūva prakaitas. Atrodo, bet kokia kita
pirmųjų importuoja ir bando aklimatizuoti kaučiukmedį iš mintis ne apie druską subyra į dar vieną neišsemtą kūgį.
Brazilijos (lot. Hevea brasiliensis) ir chininmedį (lot. Cincho­
Kol žiūrėjau, jos suvaikšto pirmyn ir atgal gal dvidešimt kar­
na ledgeriana), kuris žinomas kaip efektyvi maliarijos gydy­ tų, kas kartą nešdamos bent po keliolika kilogramų druskos.
mo ir prevencijos priemonė. Jis rengia ekspedicijų į regionus, Druskos pakelis parduotuvėje nekainuoja nė pusės dolerio.
kuriuose europiečiai dar nebuvo lankęsi, sukuria ir koordi­ centrinių aukštumų prieglobstyje
nuoja medicinos laboratorijų tinklą, bendradarbiauja su In­
dokinijos meteorologijos tarnyba, jiems braižo potvynių ir Sukame nuo pietinio kelio į vakarus ir aplankome vėsų Dala­
atoslūgių grafikus.
to miestą. Miestas yra pusantro kilometro aukštyje virš jūros
Žiūriu į Yersino sukauptą biblioteką: to laiko pažangiausi as­ lygio, apsuptas kalnų ir pušynų. Vietname žinomas kaip dar­
tronomijos, fizikos veikalai, naujausi technikos žurnalai. Spok­ žovių, vaisių, gėlių šiltnamis Dalatas taip pat yra mėgstama
sau pro jo mėgstamą teleskopą ir galvoju, kad netiesa, jog as­ vietnamiečių medaus mėnesio vieta. Išlikęs kolonijinių laikų
muo gali būti geras tik vienos siauros srities specialistas. Iš tie­ mitas, kad Dalato vardas kilęs iš lotyniško posakio „teikiantis
sų darbštūs žmonės yra veiklūs ir sėkmingai gali dirbti visur.
vieniems malonumą, kitiems – šviežumą“ (lot. dat ali s laeti­
Kitą dieną leidžiu druskos kasykloje. Sustingęs nuo kaitros tiam ali s temperiem).
dangus prislegia vandenį, šis garuodamas traukia debesis gilyn
Mūsų ketvertukas mėgaujasi gastronomine laime: pirmą
ir užanka. Čia kiekvienas daiktas yra padengtas druskos sluoks­ kartą šiais metais valgome šviežių braškų ir avokadų ledų, ra­
niu ir turi klampų šešėlį iš kristalų. Ateina kasėjas, daužo lyg gaujame sūrių džiovintų aviečių ir saldžios vytintos jautienos,
stiklą į smulkias šukes ir stumdo į krūvas. Tada pasirodo mo­ siurbčiojame vietinės žaliosios arbatos ir jau gerai pažįstamo
2007 LIEPA VERSLO ŽINIOS VERSLO KLASĖ
101
rūgštaus „Dalat“ vyno. Vakarais geriame sojų pieno už­
kąsdami plikytais pyragaičiais su kremu arba varškės pyra­
gu su slyvomis.
Vieną dieną susipažįstu su ponu Hungu, pravarde Dur­
klas. Jis – vienas iš „ramiųjų motociklininkų“ (angl. Easy
Rider). Šie vaikinai yra gidai ir vairuotojai. Neretai pri­
klausę Pietų vietnamiečių armijai ir atbuvę savo laiką
perauklėjimo stovyklose, jie puikiai šneka angliškai. Ketu­
riasdešimtmetis ponas Durklas įkalba mane su juo pake­
liauti po Dalato apylinkes. Mes aplankome šilkaverpių au­
gintojus, naminės ryžių degtinės varytojus, kavos plantaci­
jas. Greta vienas kitą keičiančių žalių Dalato kalnų, klonių
ir kaimų vaizdų aš regiu liūdną iškirstų miškų pėdsaką
(„čia kažkada buvo tigrų, lokių ir beždžionių, bet dabar
viską pardavėme kinams“), pertręštus laukus („dabar labai
pelninga auginti gėles“) ir polietileninėmis šiukšlėmis siau­
bingai priterštas pakeles („po karų mes tik neseniai numal­
šinome maisto alkį ir pradėjome pirkti daiktus“).
„Man pasisekė su darbu, beveik kasdien susitinku už­
sieniečių, dažniausiai europiečių. Pokalbiai su jais plečia
pasaulėžiūrą, – nukreipęs akis į nudegintas kalvas pasi­
džiaugia Durklas, tačiau tuoj pat priduria, – mes negali­
me keliauti po vieną, visada grupėmis. Beveik neįmano­
ma išvažiuoti toliau Indokinijos. Apie pasaulį žinome tai,
ką mums transliuoja žiniasklaida. Tačiau to negana.“
Dalato pušynai su nomenklatūrinėmis vilomis atrodo
kaip Šventosios ir Paryžiaus hibridas. Mieste gyvena kūry­
bingi keistuoliai. Tarp jų – ponia Hang Nga. Ji susižavėjo
Antoni Gaudi architektūra, todėl Dalate pastatė namą­
medį, jį vietiniai vadina pamišusiu namu. Tai hipiškas vieš­
butis, kuriame kambariai­olos pavadinti žvėrių vardais. Pa­
mišęs namas – keistas elementų iš Disneilendo, Alisos ir
stebuklų šalies bei fantazijų miško tema mišinys. Viešbuty­
je yra ir memorialinis kambarys mirusiam partijos lyderiui
ir jo žmonai. Name skamba Alos Pugačiovos daina „Milion
alych roz“ vietnamietiškai. Tiesiog tobulas betoninis kičas.
Saigono socialistinis kapitalizmas
Prasitęsiame vizas, nes mėnesio Vietnamui nepakanka.
Pasiekiame Ho Ši Mino miestą, kurį visi vadina senuoju
pavadinimu – Saigonu. Aš prisiklausiusi apie didžiausią
Vietnamo miestą visokiausių gandų. Vienas iš jų – kad tai
skubantis spūsčių, gatvės plėšikų ir verslo centras.
„Saigonas – socialistinėje aplinkoje išaugusių jaunųjų ka­
pitalistų buveinė. Dvidešimt penkerių jie jau valdo fabri­
kus, stambias įmones, žiniasklaidos priemones“, – pasako­
ja vilnietė Vita, gyvenanti ir dirbanti čia beveik metus.
Savaitę, kai mes viešime Saigone, atidaryta nauja praban­
gi „Louis Vuitton“ aksesuarų parduotuvė. Miestas niekuo
nenusileidžia kitiems Pietryčių Azijos mados, reklamos ir
turizmo infrastruktūros megapoliams.
Vietnamiečiai verslūs. Karo su JAV istoriją jie irgi pa­
verčia turizmo rinkos niša. Galima keliauti Ho Ši Mino
keliais, apsilankyti ankstesnėje demilitarizuotoje zonoje
tarp Pietų ir Vakarų Vietnamo, išlenkti „b­52“ kokteilį
Saigono bare „Šių dienų apokalipsė“.
Netoli miesto Cu Chi tunelių sistema taip pat atidary­
ta užsieniečiams. Spraudžiuosi į tunelį, esantį pirmame
IŠ VIETNAMO ŠIAURĖS Į PIETUS
Jaunas
lygmenyje – trys metrai po žeme. Eiti reikia susilenkus, kai lio „m­60“? Bet kokio ginklo kulka kainuoja vieną dolerį. Prie
pIEMuO.
kur atsitūpus – ir tai turistams paplatinti takai. Mane siaubas kiekvieno ginklo tingiai budi vietnamiečių kariškis, pasiren­

sukausto jau po kelių dešimčių metrų judėjimo aklinoje tam­
gęs padėti turistams pataikyti. Beveik keista, kad taikiniai –
pamišęs
soje. O 40 tūkstančių vietnamiečių, daugiausia valstiečių, čia kartoniniai tigrai.
namas dALATE.
kovodami ir žūdami atsilaikė ketverius metus, dažnai savaitė­
Keršto troškimas ar aistra tiesai lemia cheminio ginklo pa­
mis neišlįsdami į paviršių. Visa sistema sudarė apie 250 km veiktų apsigimusių embrionų eksponavimą karo liekanų mu­
sujungtų tunelių, išraustų nuo Saigono iki Kambodžos sie­
ziejuje Saigone? Slenku į kitą salę. Čia Pulitzerio premijos lai­
nos. Amerikiečiams ši sistema buvo viena didžiausių kliūčių mėtojų darbai, dingusių be žinios karo fotografų ir žurnalistų
kare.
sąrašai. Nuotraukos keičia nuotraukas. Nepalmu barstomi
Pinigų alkis ar žiauri ironija vedė tuos, kurie visai šalia tu­
miškai ir kaimai. Degantys ir išdarkyti kūnai. Jau beveik bėg­
nelių esančioje šaudykloje leido turistams tratinti iš Vietkon­
te pralekiu pro nuotrauką, kurioje amerikiečių karys laiko
gui (Vietnamo komunistai, kariavę su amerikiečiais) priklau­
nukirstą vietnamiečio galvą. Tokią šypseną aš jau mačiau. Tų,
siusių „kalašnikovų“, amerikietiškų „m­16“ ir tolimojo nuoto­
kurie tyčiojosi iš musulmonų kalinių Abu Graibo kalėjime.
Mano kantrybė baigiasi muziejaus kieme, šalia seisminės
bombos „blu 82“, sukurtos neva dideliems džiunglių plotams
Vietname išvalyti.
kelios mintys paliekant vietnamą
Mekongu plaukiame į Kambodžą. Paliekame šalį, kuriai pa­
žinti mums neužteko penkių savaičių. Nepakaktų nė penkerių
metų. O ir kaip galėtume mes, vakariečiai, suprasti tautą, ku­
riai vadovauja komunistų partija, kurios namų altorėliuose gy­
vena širdies dievai, šventyklose garbinamas Buda, o ryžių lau­
kuose dar vis statomi antkapiai išėjusiesiems. Jie darbštumu
nenusileidžia kinams, širdingumu – rusams, logika – prancū­
zams. Ir kartu tai yra tauta, kuri išspardė užpakalius kiekvie­
nam, kas gviešėsi jos laisvės. Tiems patiems kinams, japonams,
prancūzams ir amerikiečiams. Jų akyse šviečia feodalų, maro,
napalmo ir bado nepalaužta valia. Tai kas aš tokia, kad vertin­
čiau juos abejotino tikslumo Vakarų civilizacijos matais?
PASAKOJIMŲ APIE KETVERTO KELIONę PIETRYčIŲ AZIJOJE TęSINYS – KITUOSE „VERSLO
KLASĖS“ NUMERIUOSE. KELIAUTOJAI INTERNETE: www.CRINGEL.COM
2007 LIEPA VERSLO ŽINIOS VERSLO KLASĖ 10
1 3
0